Penktadienio rytas Kauno pramoniniame rajone. Sunkvežimis su specializuota cisterna sustoja prie nedidelio restorano. Vairuotojas išlipa, užsideda pirštines ir eina prie galinių durų. Po kelių minučių į cisternos vidų teka tamsus, tirštas skystis – praėjusios savaitės kepimų likučiai.
Tokių sustojimų per dieną būna keliolika. Maršrutas driekiasi per visą miestą ir apylinkes – nuo didelių viešbučių virtuvių iki mažų šeimos kavinių.
„Žmonės net neįsivaizduoja, kiek aliejaus susidaro per dieną viename restorane”, – sako ilgametis šios srities darbuotojas. „Vidutinė kavinė per savaitę sukaupia apie 20–30 litrų. Didesni objektai – ir šimtą.”
Nematoma industrija
Panaudoto aliejaus surinkimas Lietuvoje – verslas, apie kurį retai kalbama, tačiau jis veikia kasdien, tyliai ir sistemingai. Specializuotos įmonės aptarnauja tūkstančius klientų: nuo didžiųjų prekybos tinklų iki pavienių picų kepyklų kaimiškosiose vietovėse.
Procesas prasideda nuo sutarties. Klientas gauna specialias talpas – paprastai 20–60 litrų konteinerius su sandariais dangčiais. Kai talpa prisipildo, užsakomas išvežimas. Surinkėjai atvyksta per sutartą laiką, paima pilną talpą, palieka tuščią.
Skamba paprastai, tačiau logistika sudėtinga. Reikia koordinuoti dešimtis maršrutų, prisitaikyti prie klientų darbo valandų, užtikrinti, kad aliejus būtų surinktas laiku – kol nesubjuro ir netapo netinkamas perdirbimui.
Panaudoto aliejaus surinkimas šiandien yra profesionali paslauga su aiškiais standartais. Įmonės, užsiimančios šia veikla, privalo turėti atitinkamus leidimus, transporto priemones ir infrastruktūrą. Tai ne šiaip atliekų vežimas – tai žaliavos tiekimas pramonei.
Antroji grandinės dalis
Surinktas aliejus keliauja į rūšiavimo ir paruošimo aikšteles. Čia jis filtruojamas, tikrinama jo kokybė, šalinamos mechaninės priemaišos. Skirtingos aliejaus partijos gali būti skirtingos kokybės – tai priklauso nuo to, kiek kartų jis buvo naudotas, kokioje temperatūroje kepta, ar nepateko vandens ar kitų skysčių.
Aukštesnės kokybės aliejus keliauja į biodegalų gamyklas. Žemesnės – į kitas pramonės šakas, kur reikalavimai ne tokie griežti. Niekas neišmetama: net ir prasčiausios kokybės aliejus randa savo paskirtį.
Įdomu tai, kad ši sistema veikia abiem kryptimis. Įmonės ne tik surenka, bet ir superka aliejų. Aliejaus atliekų supirkimas reiškia, kad verslas, generuojantis daug atliekų, gali ne tik išspręsti tvarkymo problemą, bet ir uždirbti.
„Prieš penkerius metus mokėjome už aliejaus išvežimą”, – prisimena vieno Vilniaus restorano vadovas. „Dabar gauname nedideles, bet reguliarias pajamas. Per metus susidaro juntama suma.”
Namų ūkių iššūkis
Jei verslo sektoriuje sistema jau nusistovėjusi, tai namų ūkiai – vis dar pilkoji zona. Dauguma lietuvių panaudotą aliejų vis dar išpila į kriauklę arba išmeta su buitinėmis atliekomis.
Tikslios statistikos nėra, tačiau ekspertai vertina, kad Lietuvos namų ūkiuose kasmet susidaro apie 8–10 tūkstančių tonų panaudoto maistinio aliejaus. Didžioji dalis jo – maždaug 70–80 procentų – patenka į kanalizaciją.
Tai sukelia problemų ne tik aplinkai. Komunalinės tarnybos pastebi, kad vamzdynų valymo darbų apimtys kasmet auga. Riebalinės sankaupas – viena dažniausių priežasčių, kodėl užsikemša kanalizacija daugiabučiuose namuose.
„Vienas skambutis dėl užsikimšusio vamzdžio kainuoja nuo 50 iki 200 eurų”, – aiškina santechnikas iš Klaipėdos. „Maždaug trečdalyje atvejų kaltas būtent aliejus ir riebalai. Žmonės nustemba, kai pamatome, kas susikaupę vamzdžiuose.”
Kas keičiasi
Pastaraisiais metais situacija juda teigiama linkme. Vis daugiau savivaldybių įrengia aliejaus surinkimo punktus, kai kurios bendruomenės organizuoja periodinius surinkimo renginius.
Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje veikia specializuoti punktai, kur gyventojai gali nemokamai pristatyti panaudotą aliejų. Tiesa, jų tankis dar nepakankamas – daugumai žmonių artimiausias punktas yra per toli, kad būtų patogu reguliariai vežti kelis litrus aliejaus.
Sprendimas galėtų būti decentralizuotas surinkimas – pavyzdžiui, konteineriai prie prekybos centrų ar daugiabučių namų kiemuose. Kai kuriose Europos šalyse tokie sprendimai jau veikia ir rodo gerus rezultatus.
Lietuvoje tokių iniciatyvų kol kas nedaug, tačiau diskusijos vyksta. Savivaldybės, atliekų tvarkymo įmonės, aplinkosaugininkai ieško modelio, kuris būtų ir efektyvus, ir ekonomiškai pagrįstas.
Kodėl tai svarbu
Gali atrodyti, kad kelių litrų aliejaus likimas – smulkmena. Tačiau sudėjus visų namų ūkių, visų restoranų, visų maisto gamybos įmonių atliekas, gaunami skaičiai, kurie verčia susimąstyti.
Tinkamai surinktas ir perdirbtas aliejus virsta biokuru, kuris pakeičia iškastinį kurą. Tai tiesioginė nauda klimatui. Be to, tai ekonominė vertė, kuri šiuo metu dažnai tiesiog išpilama į kanalizaciją.
Lietuva turi infrastruktūrą, turi įmones, turi technologijas. Trūksta tik vieno elemento – visuotinio įpročio. Ir čia kiekvienas gali prisidėti: tiesiog rinkdamas aliejų į atskirą indą, užuot pylęs į kriauklę.
Sunkvežimis su cisterna tęsia savo maršrutą. Iki pietų jis aplankys dar aštuonis objektus. Visa tai – kasdienybė, kurios dažniausiai nepastebime. Tačiau būtent iš tokių kasdienių veiksmų susideda sistema, kuri arba veikia, arba ne.
Pasirinkimas, kurioje pusėje būti, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų.
