„Turiu tau krovinį. Turi būti Bukarešte rytoj. Vakar jau turėjo būti.”
Tokį skambutį Mindaugas Vaitkevičius, dirbantis tarptautinių pervežimų srityje jau keturiolika metų, sako gaunantis bent kartą per savaitę. Ir tai – dar ne pati sudėtingiausia situacija.
Paprašėme trijų logistikos specialistų pasidalinti realiais atvejais, kai viskas ėjo ne pagal planą. Ne sėkmės istorijomis iš prezentacijų, o kasdienėmis situacijomis, kuriose tenka priimti sprendimus per minutes, ne dienas.
Penktadienio vakaras, du tūkstančiai kilometrų
„Klientas paskambino penktadienį, septintą vakaro. Krovinys – maisto pramonės įranga. Dvidešimt tonų. Turi būti Rumunijoje pirmadienio rytą, nes dešimtą prasideda montavimas. Gamykla stabdo liniją, laukia.”
Mindaugas prisimena, kad pirmoji mintis buvo pasakyti „neįmanoma”. Bet tada suskaičiavo.
„Žiūriu žemėlapį. Nuo Kauno iki Bukarešto – apie du tūkstančiai kilometrų. Jei išvažiuoja šeštadienį anksti ryte, teoriškai suspėja. Bet teorija ir realybė – skirtingi dalykai.”
Pirmoji problema – vairuotojas. Šeštadienis. Kas sutiks?
„Turiu porą vairuotojų, su kuriais dirbame jau septynerius metus. Vienas atsiliepia. Sako – gerai, bet reikia poilsio Vengrijoje, kitaip neišeina su tachografu. Susitariam.”
Antroji problema – Vengrijos siena. Sekmadienį.
„Žinau, kad Roške siena sekmadieniais kartais užsikemša. Skambinu kolegai Vengrijoje, klausiu situacijos. Sako – šiandien normalu, bet kas žino rytoj. Nusprendžiam važiuoti per Slovakiją, ten ramiau.”
Krovinys Bukarešte buvo 9:47. Montavimas prasidėjo laiku.
„Ar galėjau atsisakyti? Galėjau. Bet tada klientas skambintų kitam. Ir kitą kartą – irgi kitam. Šitame versle santykiai svarbiau už vieną reisą.”
Kai dokumentai „netinka” be paaiškinimo
Jolanta Kazlauskienė koordinuoja pervežimus į Pietryčių Europą jau aštuonerius metus. Jos specialybė – problemos, kurios atsiranda kelyje.
„Prieš porą metų turėjom situaciją su Rumunija, kuri mane išmokė vieno dalyko – niekada nepasitikėk vien dokumentais.”
Krovinys – statybinės medžiagos iš Lietuvos į Konstancą. Viskas tvarkoje, sako Jolanta, dokumentai idealūs, muitinė Lietuvoje praleido be klausimų.
„Ir tada Bulgarijoje, prie Dunojaus sienos, sustabdo. Sako – kažkas ne taip su sertifikatu. Netinka numeracija. Vairuotojas skambina, klausia ką daryti.”
Buvo penktadienio popietė. Bulgarų muitinė dirba iki penkių. Lietuvoje – jau savaitgalis artėja.
„Pirmas instinktas – panikuoti. Antras – galvoti. Skambinu gamintojui Lietuvoje, aiškinu situaciją. Jie sako – sertifikatas teisingas, gal bulgarai supainiojo su nauju formatu. Prašau atsiųsti paaiškinimą angliškai su antspaudu.”
Gavo per dvidešimt minučių. Išsiuntė vairuotojui telefonu. Tas parodė muitininkui.
„Muitininkas pažiūri, paskambina kažkur, po dešimt minučių praleidžia. Sako – viskas gerai, galite važiuoti.”
Jolanta sako, kad po šito atvejo pakeitė procedūrą.
„Dabar prieš kiekvieną siuntą į Balkanus dar kartą peržiūriu dokumentus. Ir visada turiu gamintojo kontaktą po ranka. Ne bendrinį email, o žmogų, kuris gali atsakyti per penkiolika minučių.”
Klientas, kuris visada skuba
Rolandas Žukauskas vadovauja nedidelei ekspedicinei įmonei, kuri specializuojasi Rytų Europos maršrutuose. Jo istorija – apie kainą, kurią moka tie, kurie nesiplanuoja.
„Klientas – vidutinio dydžio gamykla. Eksportuoja į Rumuniją reguliariai, gal porą kartų per mėnesį. Bet kiekvieną kartą – paskutinę minutę. Skambina trečiadienį, sako reikia penktadienį, ir dar nori pigiausią kainą.”
Rolandas kurį laiką bandė prisitaikyti. Ieškodavo laisvų mašinų, derėdavosi su vairuotojais, kartais dirbdavo sau nuostolingai, kad išlaikytų klientą.
„Po pusės metų suskaičiavau. Šitas klientas man kainavo daugiau nei uždirbo. Kiekvienas jo reisas – stresas, skubėjimas, mažesnė marža.”
Tada Rolandas nusprendė pakalbėti atvirai.
„Susitikau su jų logistikos vadovu. Sakau – klausyk, noriu dirbti su jumis, bet šitaip neveikia. Jei žinosiu savaitę prieš, galiu duoti geresnę kainą ir garantuoti vietą. Jei skambini trečiadienį dėl penktadienio – mokėsi premiją.”
Klientas sutiko. Dabar planuoja iš anksto.
„Ir žinai kas nutiko? Jų kroviniai dabar keliauja ramiau. Mažiau skubos, mažiau klaidų, mažiau streso visiem. Kartais problema – ne logistikoje, o komunikacijoje.”
Kas svarbu, kai viskas griūva
Šios trys istorijos iliustruoja tai, ką patyrę specialistai žino, bet retai pasako garsiai: logistika yra nuolatinis problemų sprendimas, ne procesų vykdymas.
Dokumentai klumpa netikėtose vietose. Vairuotojai serga. Sienos užsidaro dėl priežasčių, kurių niekas neprognozavo. Ir kažkas turi tai išspręsti – dažniausiai per minutes, ne valandas.
Mindaugas, Jolanta ir Rolandas sutaria dėl vieno: patikimi partneriai – svarbiau už žemas kainas.
„Kai viskas gerai, visi gali vežti”, – sako Mindaugas. – „Vertė matosi, kai viskas blogai. Tada paaiškėja, kas moka spręsti, o kas tik atsako į telefoną.”
Šiandien, kai prekyba su Rumunija, Bulgarija ir kitomis Pietryčių Europos šalimis auga, tie, kurie investuoja į patikimus ryšius, laimi ilgalaikėje perspektyvoje.
Krovinių pervežimas į Rumuniją – ne vien maršruto klausimas. Tai klausimas, kas atsilieps, kai planas sugrius.
O planai sugriūva. Visada.
Krovinių pervežimas iš Rumunijos turi savo niuansų – kitus dokumentus, kitus terminus, kitas sienas. Bet principas tas pats: geriau turėti partnerį, kuris žino ką daryti, nei rangovą, kuris tik cituoja kainą.
Apie šį straipsnį
Straipsnyje minimi vardai pakeisti dėl konfidencialumo. Situacijos paremtos realiais atvejais iš Lietuvos logistikos praktikos.
Praktinės pamokos iš trijų istorijų
Pirma – santykiai su vairuotojais. Tie, kurie dirba su tais pačiais žmonėmis metus, turi privalumą krizėse. Naujas vairuotojas šeštadienį neatsiliepia.
Antra – vietiniai kontaktai. Kolega Vengrijoje, kuris žino sienos situaciją. Agentas Bukarešte, kuris gali patikrinti, ar sandėlis tikrai atidarytas. Šie ryšiai kaupiami metais.
Trečia – greitas gamintojo atsakymas. Kai problema kyla pasienyje, Lietuvos biuro darbo valandos nebeturi prasmės. Reikia žmogaus, kuris atsako bet kada.
Ketvirta – aiški komunikacija su klientu. Rolandas išdrįso pasakyti – šitaip neveikia. Ir klientas suprato. Dažnai tylėjimas kainuoja brangiau nei nepatogi tiesa.
Logistika į Rytų Europą – ne raketų mokslas. Bet ir ne paprasta paslauga, kurią galima nusipirkti už mažiausią kainą ir tikėtis rezultato. Tai partnerystė, kuri atsiskleidžia sunkiomis dienomis.
