Kai netenkame brangaus žmogaus, galvoje sukasi visai kiti dalykai nei akmens rūšis ar šriftas granito plokštėje. Bet ateina momentas, kai norisi sustabdyti laiką – tyliai, be triukšmo, per vieną paminklą. Ir tuomet tas pasirinkimas tampa daug daugiau nei tik pirkinys – tai tampa santykio pabaiga, istorijos taškas, kuriame norisi šilumos ir pagarbos. Kad tai pavyktų, verta prieš tai atsakyti sau į keletą paprastų, bet labai svarbių klausimų.

Kur stovės paminklas?

Skamba akivaizdžiai, bet dažnai apie tai pagalvojama tik per vėlai. Kiek vietos yra skirta kapui? Ar aplinkiniai kapai jau apjuosti? Ar žemė lygi, o gal šiek tiek nuolaidi? Tai nulemia ne tik paminklo dydį, bet ir stabilumo klausimus – ypač jei kapavietė senesnė. Beje, kai kurios kapinės Vilniuje turi savo taisykles, kurios riboja aukštį ar net akmens spalvą.

Ar paminklas turi atspindėti žmogų, kuris ilsisi po juo?

Čia prasideda emocijos. Paminklas gali būti griežtas, paprastas, tylus. Arba šviesus, šiek tiek žaismingas, su detalėmis, kurios primena gyvenimą. Gal svarbu įamžinti pomėgį, frazę, kurią nuolat kartodavo? Arba simbolį, kurio reikšmę žinojo tik artimieji? Kai kurie klientai Vilniuje sako: „Noriu, kad akmuo šnekėtų“. Ir toks prašymas suprantamas.

Koks akmuo – ir kodėl tai svarbu?

Granitas išlieka populiariausias – jis tvirtas, nebijo šalčio, neskyla, neišblunka. Bet net ir tarp granito yra daug skirtumų. Juodas, pilkas, rausvas – kiekvienas turi savo nuotaiką. Norisi juodo akmens su blizgesiu? Jis bus elegantiškas, bet matysis kiekvienas lietaus lašas. Gal geriau švelnesnė, matinė granito plokštė, kuri susilieja su aplinka?

Vilniuje paminklai dažniausiai gaminami būtent iš šio akmens, nes jis ilgaamžis ir atrodo solidžiai.

Ar tekstas yra svarbiausia dalis?

Taip, vardas, pavardė ir datos privalo būti aiškios. Bet dažnai pamirštama viena detalė – kaip atrodo pats šriftas? Ar jis skaitomas? Ar stovi lygiai? Ir kur išgraviruotas – ant pagrindinio akmens, o gal granito plokštėje priekyje? Gera meistrystė matosi būtent čia: iš to, kaip tekstas dera su forma, kaip viskas susilieja į vieną ramų, išbaigtą vaizdą.

Ar verta skubėti?

Svarbu paminėti, kad paminklai Vilniuje gaminami ne per vieną dieną. Kartais žmonės paskuba, tikėdamiesi viską sutvarkyti per savaitę. O paskui nusivilia – tekstas ne toks, forma netinka, o jau padaryta. Geriau luktelėti ir pasitarti. Profesionalai visada paklaus, parodys pavyzdžių, leis paliesti akmenį, išsirinkti žvakidę, pažiūrėti, kaip viskas derės bendrai.

Kartais atrodo, kad toks daiktas kaip paminklas neturėtų kelti tiek klausimų. Bet kai žinai, kad tai liks dešimtmečiams, kai eini pas žmogų ir nori, kad viskas atrodytų taip, kaip reikia – tada ir sprendimas tampa svarbus. O ramybė ateina tada, kai žinai – pasielgei oriai.

Paminklai tampa ne tik atminimo ženklu, bet ir tiltu tarp prisiminimų bei tylos. Pasirinkus atsakingai, tas tiltas išlieka tvirtas ilgus metus.