Ar kada susimąstėte, kiek kartų per dieną jus nufilmuoja vaizdo kameros? Londone vidutinis pilietis patenka į kamerų objektyvus apie 300 kartų per dieną. Vilniuje šis skaičius mažesnis, bet sparčiai auga – jau dabar miesto centre jus stebi vidutiniškai 70-80 kamerų. Ir tai tik viešosios erdvės! O kur dar parduotuvės, biurai, daugiabučių laiptinės ir, žinoma, privačios namų valdos.
Šis milžiniškas technologinis tinklas mus saugo, bet kartu kelia ir fundamentalius klausimus. Ar didesnio saugumo kaina nėra mūsų privatumas? Ar vaizdo stebėjimo sistemų plitimas nesukuria „didžiojo brolio” visuomenės? Ir kaip rasti balansą tarp šių dviejų vertybių?
Technologijų sprogimas, kuris keičia žaidimo taisykles
Seniai praėjo laikai, kai vaizdo kameros buvo tiesiog į vieną tašką nukreipti įrenginiai, įrašinėjantys miglotą vaizdą. Šiuolaikinės sistemos daugiau primena mokslinę fantastiką, tik jos jau čia, tarp mūsų.
Pažvelkime į naujausias tendencijas:
- Veidų atpažinimas realiu laiku – modernios kameros ne tik fiksuoja vaizdą, bet ir akimirksniu atpažįsta jame esančius žmones, sulygindamos jų veidus su duomenų bazėmis. Ši technologija jau plačiai naudojama Kinijoje, o Europoje žengė pirmuosius žingsnius oro uostuose ir kitose jautriose zonose.
- Elgesio analizė – išmanios kameros stebi ne tik kas vaikšto, bet ir kaip jie elgiasi. Algoritmai analizuoja judesių modelius ir gali aptikti potencialiai pavojingą ar įtartiną elgesį. Sistema automatiškai atpažįsta muštynių pradžią, paliktą bagažą ar net neįprastus judėjimo modelius.
- Termovizija ir naktinis matymas – naujausi jutikliai leidžia kameroms „matyti” visiškai tamsoje, per rūką ar net per kai kurias kliūtis. Termovizinės kameros fiksuoja šilumos skirtumus ir gali aptikti žmones už sienų ar krūmų.
- Integruotas dirbtinis intelektas – vaizdą analizuoja ne žmonės, o pažangūs DI algoritmai, gebantys apdoroti didžiulius duomenų kiekius ir priimti sprendimus milisekundės greičiu. Šie algoritmai nuolat mokosi ir tobulėja.
- 5G ir „edge computing” – naujos kartos ryšio technologijos leidžia perduoti aukštos kokybės vaizdą be vėlavimų, o skaičiavimai atliekami tiesiogiai kameroje, nelaukiant centrinio serverio reakcijos.
Visos šios technologijos drastiškai keičia privataus ir viešojo saugumo peizažą. Bet ar tikrai to norime?
Tamsioji medalio pusė: privatumo dilema
Kuo labiau tobulėja vaizdo stebėjimo sistemos, tuo opesnis tampa privatumo klausimas. Štai pagrindiniai susirūpinimą keliantys aspektai:
Masinis sekimas – viešosiose erdvėse diegiamos pažangios kameros su veidų atpažinimo galimybėmis gali sekti jūsų judėjimą po miestą, fiksuoti kasdienius įpročius ir net nustatyti jūsų emocinę būseną pagal veido išraiškas. Ar tikrai norite, kad sistema žinotų, jog kiekvieną ketvirtadienį 19:00 lankotės tam tikroje vietoje?
Duomenų saugumas – surinkti vaizdo duomenys turi būti kažkur saugomi. Deja, net ir geriausiomis saugumo priemonėmis apsaugoti serveriai kartais nulaužiami. Įsivaizduokite, kas nutiktų, jei jūsų namų kameros įrašai patektų į viešumą?
Algoritmų šališkumas – dirbtinio intelekto sistemos mokosi iš duomenų, kuriuos gauna. Deja, šie duomenys dažnai atspindi mūsų visuomenėje egzistuojančias diskriminacines praktikas. Tyrimai rodo, kad kai kurios veidų atpažinimo sistemos prasčiau atpažįsta tamsesnės odos žmones ar moteris, o tai gali vesti prie neteisingų įtarimų.
Savicenzūra – žinojimas, kad esate stebimi, keičia elgesį. Socialiniai psichologai pastebėjo, kad žmonės, žinantys apie vaizdo stebėjimą, pradeda riboti savo elgesį, vengia išsiskirti ar reikšti kontroversiškas nuomones. Ar tokioje aplinkoje išlieka tikroji laisvė?
Slippery slope argumentas – kai vaizdo stebėjimas tampa norma, lengva pasiekti tašką, kai beveik nebelieka nestebimų erdvių. Istorija rodo, kad valstybės, gavusios stebėjimo įrankius, retai kada juos savanoriškai atsiima.
Ar įmanoma pusiausvyra?
Diskusija apie vaizdo kameras dažnai supaprastinama iki „saugumas vs. privatumas”. Bet realybėje šie du aspektai nebūtinai prieštarauja vienas kitam. Egzistuoja protingi sprendimai, leidžiantys pasiekti kompromisą:
Privatumą išsaugančios technologijos – naujausi algoritmai gali automatiškai užmaskuoti veidus ar kitus asmeninius identifikatorius standartiniame stebėjimo režime, atidengiant juos tik kilus konkrečiam įtarimui ar gavus teisinį leidimą.
Griežta prieigos kontrolė – aiškiai apibrėžti, kas ir kokiomis aplinkybėmis gali peržiūrėti vaizdo įrašus, bei užtikrinti, kad kiekviena peržiūra būtų protokoluojama.
Skaidrumas – aiškiai informuoti žmones apie tai, kur ir kodėl jie yra stebimi, kokiu tikslu renkami duomenys ir kaip jie bus saugomi.
Proporcingumas – vaizdo stebėjimo sistemų diegimas turi būti proporcingas realiai grėsmei. Nėra prasmės įrengti aukščiausio lygio stebėjimo sistemos mažos rizikos zonose.
Duomenų išsaugojimo apribojimas – vaizdo įrašai turėtų būti saugomi tik tiek laiko, kiek reikalinga saugumo tikslams, o ne neribotą laiką.
Praktiniai patarimai vaizdo kamerų naudotojams
Jei svarstote įsirengti vaizdo stebėjimo sistemą namuose ar versle, štai keletas patarimų, kaip tai padaryti etiškai ir atsakingai:
Informuokite apie stebėjimą – net jei tai nėra teisiškai privaloma jūsų privačioje teritorijoje, etiškas požiūris reikalauja informuoti žmones, kad jie yra stebimi.
Pagalvokite apie privatumo zonas – ne visos jūsų namų ar verslo erdvės turi būti stebimos. Miegamieji, vonios kambariai ir kitos privačios erdvės turėtų likti nestebimos.
Ribokite įrašų prieinamumą – nustačius vaizdo kameros transliaciją į išmanųjį telefoną, įsitikinkite, kad prieiga yra apsaugota stipriais slaptažodžiais ir, jei įmanoma, dviejų faktorių autentifikacija.
Reguliariai valykite įrašus – nenaudokite vaizdo kamerų kaip ilgalaikio archyvo. Ištrinkite senus įrašus, kurie nebėra reikalingi saugumo tikslais.
Venkite kaimynų teritorijų filmavimo – nukreipkite kameras taip, kad jos nefiksuotų kaimynų kiemų, langų ar kitų privačių erdvių.
Teisiniai aspektai, apie kuriuos verta žinoti
Lietuvoje, kaip ir visoje ES, vaizdo stebėjimą reguliuoja Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR). Štai ką būtina žinoti:
Teisėtas interesas – norint įrengti vaizdo stebėjimo sistemą, turi būti teisėtas interesas, pavyzdžiui, turto ar asmenų saugumo užtikrinimas. Vien smalsumas nėra pakankamas pagrindas.
Informavimo pareiga – būtina aiškiai informuoti žmones apie vykdomą vaizdo stebėjimą, įrengiant specialius ženklus.
Proporcingumas – vaizdo stebėjimas turi būti proporcingas siekiamam tikslui. Negalima filmuoti daugiau nei būtina saugumo užtikrinimui.
Duomenų tvarkymo taisyklės – reikia turėti aiškias taisykles, kas ir kaip tvarko vaizdo įrašus, kiek laiko jie saugomi ir kas turi prieigą.
Duomenų subjekto teisės – asmenys turi teisę prašyti prieigos prie savo vaizdo įrašų ir, tam tikrais atvejais, reikalauti juos ištrinti.
Nesilaikant šių reikalavimų, gresia baudos iki 20 milijonų eurų arba 4% metinės apyvartos.
Ateities dilemos: ką atneš rytojus?
Technologijos vystosi eksponentiškai, ir vaizdo stebėjimo srityje laukia dar didesnės revoliucijos:
Dirbtinio intelekto prognozės – pažangiausios sistemos jau bando ne tik fiksuoti tai, kas vyksta, bet ir prognozuoti būsimus įvykius pagal žmonių elgesio modelius. Ar įsivaizduojate sistemą, kuri įspėja apie planuojamą nusikaltimą dar prieš jam įvykstant?
Biometrinė revoliucija – vaizdo kameros vis dažniau integruojamos su kitais biometriniais sensoriais, gebančiais aptikti ne tik veidus, bet ir širdies ritmą, kūno temperatūrą ar net streso lygį. Tai atveria naujas galimybes saugumo srityje, bet ir kelia naujų privatumo klausimų.
Decentralizuotos stebėjimo sistemos – blockchain ir kitos decentralizuotos technologijos gali radikaliai pakeisti tai, kaip saugomi ir valdomi vaizdo duomenys, potencialiai suteikiant daugiau kontrolės patiems stebėjimo objektams.
Reguliavimo iššūkiai – įstatymų leidėjai visame pasaulyje stengiasi neatsilikti nuo technologijų, bet dažnai nesėkmingai. Ateinančiais metais tikriausiai matysime naujus bandymus reguliuoti vis galingesnes stebėjimo technologijas.
Vaizdo kameros – tai galingas įrankis, kuris, kaip ir daugelis technologijų, nėra iš esmės geras ar blogas. Viskas priklauso nuo to, kaip mes jas naudojame. Kiekvienas iš mūsų privalo apgalvoti šiuos klausimus tiek kaip potencialūs vaizdo kamerų naudotojai, tiek kaip piliečiai, gyvenantys vis labiau stebimoje visuomenėje.
Stebėjimo technologijos tarnaus mums, o ne mes joms, tik jei išlaikysime kritišką požiūrį ir nuolatinį dialogą apie jų vietą mūsų gyvenimuose. Privatumas ir saugumas nėra nulinės sumos žaidimas – su protingais sprendimais ir atsakingu požiūriu galime turėti abu.
