Kiekvienas, kas kada nors bandė ieškoti lobio smėlyje, žino, kaip sunku atsispirti: kibiras, kaušas, lyg ties punkti – bet radinys vis neaiškus. Ir atvirkščiai, miško paklotėje gali pasijusti tarsi vaikas saldainių fabrike – skambučiai, šakos, lapų šnarėjimas. Todėl vienam iš mūsų gimė klausimas: kodėl naudoju tą patį detektorių abiem atvejams?

Susidūręs su smėliu paspaudžiu vieną režimą – ir radau monetą per du kartus. Bet kai į nežinomą mišką – signalas plyšta, o radinukas… nei drąsus, nei aiškus.

Smėlio karalius – kai reikia švelnaus prisilietimo

Vasaros paplūdimyje smėlis smulkaus, šiltas, bet trukdo signalui. Tačiau su tinkamu detektoriumi – gadinamam metalui vos užtrukti įdėti pirštą ant smėlio paviršiaus.

Žmonės sako, kad detektorius, kuriam smėlis – ne problema, turi apkabinti paviršių subtiliai, kad virpėjimas ne dingsta. Todėl dažniausiai smėliui tinka modeliai su reguliuojamu dažniu. Jie leidžia masažuoti smėlį delnu ir išgauti skaidrų signalą – bet ne supainioja jį su koralais.

Miško šešėlių medžioklė – kai reikia giliau ir tvirčiau

Miške – kitos taisyklės. Dėlių, kūlvirsių, šaknų šnabždesys siunčia detektoriui daug klaidų. Todėl reikia kažko su didesne galia ir geresniu laboratoriniu įjungtu filtru.

Vienas mūsų draugas, kuris medžioklėse naudoja tokį detektorių, sakė: „Švelniai bakso – ir jau žinai: čia ne akmuo, o žiedas“. Ir jis nekalba apie signalą garsiai – jis kalba, kad pavyksta girdėti informaciją, kuri paprastam modeliu pasirodo kaip triukšmas.

Ar egzistuoja „dvi vienam“ modelis?

Na… gal teoriškai, bet praktiškai jaučiasi, kad kiekviena medžiaga – kaip kraujas skirtingoms atmosferoms. Smėliui nori minkštesnio, lankstesnio pojūčio; miškui – gilesnio, tvirtesnio, „tenoje“ galinčio atskirti signalus.

Gal veiksmingesnis sprendimas būtų turėti du režimus viename įrenginyje – atskiro mygtuko paspaudimas ir tu jau kitame pasaulyje, nepusiau pasiruošęs.

Kodėl man svarbu, kad žinotum

Nes pats buvau tas, kas stovėjo smėlio krūvoje ir galvojo, ar pati vertybė – radinys, o ne investicija į įrangą. Bet vos pasirinkus tinkamą modelį – pajauti, kad laikas smėliui ar miške – kaip atskiras poilsio būdas.

Ir kai radinys sugrįžta – net jei tik monetos keletas – žinai, kad smėlio paplūdimyje jauti tą širdies plakimą tiesiai į plokštę. O miške – „čia kažkas rimta“.Šiek tiek asmeniškos istorijos, nenutrūkstamas tonas ir švelni struktūra, su nuoroda į Metalodetektoriai.lt/, kur gali rasti abu: ir smėlio, ir miško variantų. Jei norėtum, galiu pridėti dar vieną tipo antraštę kaip „Testas: kaip smėlis girdisi per virpėjimą?“ ar „Miško šviesa: dažnis, kuris randa lobį“.